Čiulbėkit paukšteliai
mylimoj Šalelėj

DĖL NEPALANKIŲ ORO SĄLYGŲ INKILŲ KĖLIMO ŠVENTĖ PERKELIAMA Į KOVO 16 D. 10 VAL.

PADOVANOKIME NAMUS PARSKRENDANTIEMS PAUKŠČIAMS

Kovas visomis prasmėmis gali būti laikomas ne tik gamtos atsigavimo, bet ir visuomenės dėmesio gamtai suaktyvėjimo mėnesiu. O kovo 10-oji vadinamoji 40-ties paukščių diena Lietuvoje pirmą kartą buvo švenčiama prieš 100 metų – 1923 m. Tuomet ją organizavo vienas iš žinomiausių Lietuvos gamtininkų prof. Tadas Ivanauskas. Nuo to laiko siekiant skatinti šio iškilaus žmogaus pradėtos gamtosauginės veiklos tęstinumą kiekvieną pavasarį organizuojamos inkilų kėlimo šventės.

Šiemet Marijampolės kultūros centras po 5 metų pertraukos kviečia į inkilų kėlimo šventę – „Čiulbėkit paukšteliai mylimoj šalelėj“. Šiais metais inkilus kelsime Marijampolės „Pašešupio parke“ šių metų kovo 16 d. 10 val.

Susitikimo vieta:

Susitikime 10 val. Pašešupio parko pradžioje esančioje sporto aikštelėje ties Marijampolės ligonine R. Juknevičiaus g.

Kaip išvengti klaidų gaminant inkilus

Didžiausia klaida, kai žmonės pasigamina tokius inkilus, kurių neįmanoma išvalyti. Dugną apkala daugybe stambių vinių. Blogybė ta, kad, pavyzdžiui, didžioji ar mėlynoji zylė per vasarą gali išvesti iki 3 vadų. Tai lizdas statomas ant lizdo… Nors inkilas atrodo naujas, tačiau stebimasi, kodėl kitais metais jame niekas taip ir neapsigyvena. O taip nutinka, kad inkile paprasčiausiai nėra vietos perėti.

Antroji klaida – smulkiems paukščiams gaminami inkilai daromi be apsaugų. Geniai neretai praplatina šių inkilų angas, sunaikina kiaušinius, jauniklius, todėl šių inkilų anga turi būti kažkaip apsaugota, pavyzdžiui, inkilo anga „apskardinama“ skardos žiedeliu, ar prisukami medvaržčiai, kad genys negalėtų platinti angos.

Kita klaida – pagaliukų tvirtinimas prie inkilų. Žmonės neretai juos daro dėl grožio, manydami, kad paukšteliai ant jų nutūps ir straksės. O taip mes sukuriame puikias sąlygas plėšrūnams sumedžioti sau grobį. Dažniausiai aplink medį, kuriame pakabintas inkilas, yra ir daugiau medžių, tad paukščiai tikrai turi galimybę nutūpti ant bet kurios šakos, tad minčių apie pagaliukus prie inkilo angos derėtų atsisakyti. Pavyzdys – ant inkilo užsilipęs katinas ar kiaunė su letena krebždena pagaliuką, o paukščių jaunikliai galvodami, kad taip juos kviečia tėvai, visai nebijodami išlenda į lauką ir pakliūva tiesiai plėšrūnams į nagus.

Pasigaminkime inkilą

Nuo ko reikėtų pradėti gaminti inkilą ko gero ne visi žino, bet ką daryti jei noras yra toks didelis, o žinių trūksta. Visiškai nepatyrusiam gamtos mėgėjui, kuris nutarė savo rankomis pasigaminti inkilą, pirmiausiai patariame nuspręsti, kokiam paukščiui norėsite jį gaminti. Nors iš pirmo žvilgsnio jie visi atrodo vienodai, anaiptol taip tikrai nėra.

Jeigu kalbame apie populiariausius paukščius – varnėnus, zyles – kuriems dažniausiai yra gaminami inkilai, pirmiausia jums reikėtų žinoti tikslius duomenis, inkilo konstrukcijos matmenis. Juos galima sužinoti susisiekus su Lietuvos ornitologų draugija arba apsilankius jų internetinėje svetainėje www.birdlife.lt

Ne retas pasimeta, kai nusprendęs gaminti vienokį ar kitokį inkilą, negali apsispręsti, iš kokios medienos reikėtų tai daryti. Gali atrodyti kiek keista, tačiau žaliava didelės reikšmės neturi, tai gali būti ir eglė, ir pušis, bet jeigu norime gaminti ilgaamžį inkilą, vertėtų rinktis drebulę. Ši mediena atspari drėgmei, ne taip greitai pūva.

Viena būdingiausių klaidų, kuri gali labai greitai sunaikinti inkilą – neišgręžtas „drenažas“. Kitaip sakant, dugnelyje neišgręžiamos skylės. Todėl per žiemą susikaupia drėgmė, o pavasarį tas inkilas jau pradeda pūti iš vidaus. Pūvant jame atsiranda grybelių, ima veistis parazitai – tad paukščiai tiesiog vengia tokių inkilų. Be to, pasitaiko, kad žmonės inkilo dugno neįleidžia į vidų, o prikala jį iš apačios. Laikui bėgant, esant drėgmei, inkilo dugno neišlaikys vinys ir jis paprasčiausiai išpus bei nukris.